Minimalusis darbo užmokestis 2024 m. Metinė apžvalga

Minimalusis darbo užmokestis apsaugo darbuotojus nuo nepagrįstai mažo darbo užmokesčio ir užtikrina vienodas sąlygas įmonėms. Minimalusis darbo užmokestis yra nustatytas visose ES valstybėse narėse ir Norvegijoje, nors ir skirtingomis formomis. 22 iš 27 valstybių narių yra nustačiusios nacionalinį minimalųjį darbo užmokestį, kurio vienas (arba kartais daugiau nei vienas) tarifas nurodo bazinę darbo užmokesčio žemutinę ribą. Be to, darbo užmokestis toliau reglamentuojamas kolektyvinėmis sutartimis, o jose paprastai nustatomi tarifai, viršijantys nacionalinį minimalųjį darbo užmokestį. Likusiose penkiose valstybėse narėse ir Norvegijoje minimalusis darbo užmokestis nustatomas sektorių kolektyvinėse sutartyse, apimančiose didelį šių šalių darbuotojų skaičių. Šioje 2024 m. metinėje apžvalgoje pateikiama naujausia informacija apie minimaliojo darbo užmokesčio pokyčius, išsamiai aprašoma, kaip buvo nustatomi tarifai ir kokiais kriterijais vadovautasi juos koreguojant, taip pat nurodoma ES lygmens politikos įtaka minimaliojo darbo užmokesčio nustatymui.

Politinės aplinkybės

Pagrindiniai subjektai, kuriems patikėtas darbo užmokesčio ir kompensacijų reguliavimas, tebėra šalių vyriausybės ir – priklausomai nuo nacionalinių tradicijų ir praktikos – socialiniai partneriai. 2022 m. spalio mėn. priimta ES direktyva dėl minimaliojo darbo užmokesčio siekiama gerinti pragyvenimo lygį, kad didėtų konvergencija ir mažėtų dirbančiųjų skurdas, darbo užmokesčio nelygybė ir vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumai. Ja siekiama nustatyti deramo minimaliojo darbo užmokesčio lygio nustatymo ir darbuotojų galimybių naudotis minimaliojo darbo užmokesčio teikiama apsauga užtikrinimo sistemą, pagal kurią nacionaliniai subjektai išsaugotų prerogatyvą pasirinkti darbo užmokesčio nustatymo ir įgyvendinimo būdus, taip pat nustatyti minimaliojo darbo užmokesčio dydį. Valstybės narės turi perkelti direktyvą į nacionalinę teisę iki 2024 m. lapkričio mėn., o jos rengimo metu daugelyje šalių buvo įvertinti ir parengti reikiami teisės aktų pakeitimai ir atlikti kiti veiksmai.

Pagrindinės išvados

• 2024 m. nacionaliniai minimaliojo darbo užmokesčio tarifai gerokai padidėjo ir, priklausomai nuo infliacijai apskaičiuoti naudotos priemonės, daugelyje šalių realus minimalusis darbo užmokestis išaugo. Taigi minimalųjį darbo užmokestį gaunančių asmenų perkamoji galia, daugumoje šalių 2021–2023 m. sumažėjusi, ūgtelėjo, nes 2020–2024 m. beveik visose šalyse minimalusis darbo užmokestis faktiškai padidėjo.
   
• Šalyse, kuriose nacionalinio minimaliojo darbo užmokesčio nėra, per paskutinius derybų raundus realaus darbo užmokesčio padidėjimo atvejų buvo mažiau (menkai apmokamų darbų imtyje) ir buvo panaikinti ne visi perkamosios galios nuostoliai, patirti nuo COVID-19 pandemijos pradžios.
   
• Tai, kad 2022 m. buvo sunku sudurti galą su galu, ES valstybėse narėse vidutiniškai nurodė 23 proc. minimalųjį darbo užmokestį gaunančių asmenų, t. y. 10 procentinių punktų daugiau nei kitų darbuotojų. Be to, 10 proc. (palyginti su 6 proc. kitų darbuotojų) minimalųjį darbo užmokestį gaunančių ES darbuotojų nurodė, kad jiems sunku palaikyti pakankamai apšildyti savo namus. Tarp šalių yra ryškių skirtumų, o didžiausias minimalųjį atlyginimą gaunančių asmenų, kuriems sunku sudurti galą su galu, skaičius yra Graikijoje (80 proc.).
   
• Minimalųjį darbo užmokestį gaunantys asmenys yra santykinai pasiskirstę visoje namų ūkių disponuojamųjų pajamų aprėptyje: maždaug du trečdaliai jų gyvena namų ūkiuose, priklausančiuose vidurinei ar žemesnei pajamų pasiskirstymo daliai, o tarp skurdžiausių namų ūkių, priklausančių mažiausiam pajamų deciliui, jų nėra daug.
   
• Minimaliojo darbo užmokesčio deramumą galima pabandyti įvertinti nagrinėjant 2022 m. minimalųjį darbo užmokestį gaunančių asmenų, gyvenančių vieno asmens namų ūkyje, patiriamą finansinį spaudimą. Šiems minimalųjį darbo užmokestį gaunantiems asmenims beveik visose šalyse dažniau sunku sudurti galą su galu nei geriau apmokamiems darbuotojams: su tokiais sunkumais susiduria 28 proc. respondentų, palyginti su 14 proc. visų šalių vidurkiu. Tokių sunkumų mastas įvairiose šalyse labai skiriasi ir, atrodo, yra ganėtinai susijęs su bendru ekonominio išsivystymo lygiu (pagal vidutines pajamas).
   
• Minimalusis darbo užmokestis ir toliau siejamas su tam tikromis vidutinio darbo užmokesčio arba darbo užmokesčio medianos procentinėmis dalimis, kaip siūloma direktyvoje. Šią praktiką taiko vis daugiau šalių.
   
• Tokių pamatinių verčių naudojimas neabejotinai turėjo įtakos dideliam išaugimui 2024 m. Vis dėlto, nors šiuo metu tokie struktūrinio didinimo procesai vykdomi keliose šalyse, 2023 m., nustatant tarifus 2024-iesiems, kitiems kriterijams buvo skiriama mažiau dėmesio. Visų pirma nebuvo plačiai svarstoma, ar tarifai absoliučiais dydžiais yra pakankami, kad užtikrintų deramą pragyvenimo lygį.
   
• Dažniausiai taikytas 2024 m. nacionalinių minimaliojo darbo užmokesčio dydžių nustatymo kriterijus buvo infliacijos lygis – jis buvo taikomas 14 šalių; 10 šalių buvo taikomi labai įvairūs tik joms būdingi kriterijai, o 8 valstybės narės, kuriose yra nustatytas nacionalinis minimalusis darbo užmokestis, nustatė tam tikras tikslines tarifų vertes, susijusias su darbo užmokesčiu. Rečiau atsižvelgiama į kai kurias kitas darbo užmokesčio lygio ar vystymosi kriterijų formas: bendrojo vidaus produkto pokyčius ir nedarbą (kiekvienu atveju 6 šalys), darbo našumo lygį ir (arba) pokyčius (5 šalys) ir užimtumą (4 šalys).

Politikos orientyrai

• Nors vis daugiau valstybių narių pradeda didinti minimalųjį darbo užmokestį, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu arba darbo užmokesčio mediana, ir taip didina sąžiningumą, svarbu toliau svarstyti ir analizuoti, ar tokiomis priemonėmis užtikrinamas deramas gyvenimo lygis. Tai būtų papildomas deramumo vertinimo aspektas.
   
• Techniniai minimaliojo darbo užmokesčio padidinimo iki tam tikros vidutinio darbo užmokesčio arba darbo užmokesčio medianos procentinės dalies aspektai yra gana paprasti, todėl toks padidinimas yra pirmas pragmatiškas žingsnis siekiant pakelti minimalųjį darbo užmokestį ir didinti sąžiningumą. Užduotis atlikti jo deramumo analizę ir užtikrinimą, be kita ko, atsižvelgiant į absoliučiąsias pragyvenimo išlaidas valstybėje narėje, remiantis, pavyzdžiui, tipišku mažai uždirbančių asmenų vartojimo krepšeliu ir ilgalaikiais darbo našumo pokyčiais, yra sudėtingesnė. Nacionaliniai subjektai, nustatantys darbo užmokestį, įskaitant vyriausybes, socialinius partnerius ir ekspertų komitetus, gali laisvai aptarti, koks yra jų šalies aplinkybėms tinkamiausias metodas, atsižvelgiant į tai, kas gali būti laikoma tinkama ir ar vis dar reikia to siekti.