Regioniniai užimtumo pokyčiai ir nuotolinio darbo geografiniai ypatumai Europoje

ES sostinių regionai, kaip inovacijų ir augimo varomoji jėga ir ekonominio bei žmogiškojo vystymosi centrai, tampa vis svarbesni. 2021 m. sausio mėn. 27 ES valstybių narių sostinių teritoriniuose regionuose gyveno 16,3 proc. ES gyventojų – 72,7 mln. žmonių, nepaisant gerai žinomų trūkumų, pavyzdžiui, didesnių pragyvenimo išlaidų ir spūsčių.
 

Kita vertus, retai apgyvendintos vietovės toliau susiduria su ilgalaikiu ekonomikos nuosmukiu ir gyventojų skaičiaus mažėjimu – žmonės, ieškodami ekonominės gerovės, išsikelia į miestus. Mažiau galimybių įsidarbinti, ribota viešųjų paslaugų pasiūla ir prastesnė infrastruktūra – tai iššūkiai, kurių kyla kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms. Tačiau jie gali džiaugtis įperkamesniais ir erdvesniais būstais, gyventi mažiau užterštoje ir natūralesnėje aplinkoje.
 

Šioje ataskaitoje pateikiami duomenys apie pastarojo meto užimtumo dinamiką ES regionuose, aiškinamasi, kaip sektorių specializacijos modeliai ir nuotolinio darbo galimybės galėjo prisidėti prie sostinių ir miestų regionų pajėgumo atlaikyti COVID-19 krizę. Ataskaitoje iš regioninės perspektyvos nagrinėjamas svarbus nuotolinio darbo, kaip priemonės apsaugančios nuo pandemijos sukelto šoko užimtumui, vaidmuo ir tolesnė nuotolinio darbo reikšmė atsigaunant po pandemijos. Jame taip pat nagrinėjami veiksniai, lemiantys tebevyraujančius miesto ir kaimo skirtumus. Galiausiai ataskaitoje nagrinėjama, kaip viešoji politika galėtų pasinaudoti galimybėmis dirbti nuotoliniu būdu kaimo ir periferinėse vietovėse darnesniam regionų vystymuisi skatinti.

Politikos kontekstas

Vienas pagrindinių ES tikslų – stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą. Sanglaudos politika yra pagrindinė priemonė, naudojama subalansuotam ir tvariam regionų vystymuisi skatinti, pavyzdžiui, remiant mažiau išsivysčiusius regionus. Iki šiol ES sėkmingai mažina ekonominius skirtumus tarp valstybių narių. Tačiau daugelis kaimo vietovių patiria ekonominių ir socialinių sunkumų, pavyzdžiui, susiduria su gyventojų skaičiaus mažėjimu, tinkamų užimtumo galimybių trūkumu, nepakankamai išvystyta infrastruktūra ir prastesniu interneto ryšiu.
 

Tuo pat metu didieji miestai, ypač sostinės, išlieka labai svarbūs ekonomikos vystymuisi. Jie naudojasi nuotolinio darbo revoliucijos privalumais, tačiau taip pat susiduria su dideliais tvarumo iššūkiais: gyventojų perteklius (lemiantis pagrindinių paslaugų, kaip antai sveikatos priežiūros ir apgyvendinimo, teikėjų apkrovimą), tarša ir socialinė nelygybė. Šiomis aplinkybėmis nuotolinio darbo plėtrą galima laikyti kaimo vietovių ekonominio ir socialinio atsinaujinimo galimybe.
 

Regioninių skirtumų ir geografinės įvairovės klausimai Europos Sąjungoje yra kaip niekad svarbūs. Tampa vis akivaizdžiau, kad regioniniai gerovės lygio ir ekonominio dinamiškumo skirtumai lemia gyvenimo lygio ir prieigos prie išteklių skirtumus, kurie savo ruožtu turi socialinių ir politinių pasekmių, nes gali skatinti nepasitenkinimą, pasipiktinimą ir nerimą „apleistais“ laikomuose regionuose.
 

Pagrindinės išvados

• 2022 m. beveik 90 proc. Europos Sąjungos NUTS 2 regionų užimtumo lygis buvo aukštesnis nei iki COVID-19 pandemijos. Daugiau nei dviejuose penktadaliuose visų regionų užimtumo lygis buvo pasiekęs arba viršijęs 78 proc. tikslo, kurį ES užsibrėžė pasiekti iki 2030 m. Tačiau didelių skirtumų tebesama.
   
• Iš 10 regionų, kuriuose užimtumo lygis 2022 m. buvo aukščiausias, 6 buvo sostinių regionai. 2019–2022 m. užimtumas juose augo labiausiai, ypač gerai apmokamo darbo vietų skaičius; tačiau taip pat daugiau menkai apmokamą kontaktinį darbą dirbusių žmonių juose prarado darbą.
   
• Sostinėse privačiajame žinioms imlių paslaugų sektoriuje dirba kas ketvirtas darbuotojas, o kaimo regionuose – kas dešimtas. Sostinės ir miestų regionuose užimtumo atsparumą COVID-19 krizei iš dalies lėmė tai, kad didelė juose dirbančių darbuotojų dalis galėjo dirbti nuotoliniu būdu.
   
• Dauguma iš 20 regionų, kuriuose 2022 m. iš namų dirbančių žmonių dalis didžiausia, yra valstybių sostinės arba jas supantys regionai. Visoje ES nuotolinio darbo rodikliai miestuose ir kitose vietovėse skiriasi.
   
• Kilus COVID-19 pandemijai, Europoje pradėtos kelios dėmesio vertos iniciatyvos, kuriomis siekiama remti nuotolinį darbą kaimo, periferinėse ar marginalizuotose vietovėse kuriant ir plečiant bendradarbystės erdves. Jos gali prisidėti prie vietų, kuriose jos įkurtos, bendruomenių socialinio ir ekonominio atsigavimo.
   

Politikos orientyrai

• Miestų ir sostinių regionams neproporcingai naudojantis skaitmeninės revoliucijos teikiamais privalumais, tarp regionų išliekantys dideli užimtumo lygio ir nuotolinio darbo paplitimo skirtumai gali didinti teritorinį atotrūkį.
   
• Darbdavius, darbuotojus ir investicijas į infrastruktūrą į miestus pritraukiantys veiksniai, kaip antai ekonomikos dinamiškumas, gili darbo rinka, verslo galimybių gausa ir geras patogumų bei viešųjų paslaugų prieinamumas, savaime stiprėja ir trumpuoju laikotarpiu palyginti nekinta. Tačiau ilgalaikė regioninė pramonės ir inovacijų politika gali padėti mažinti demografinius ir ekonominius skirtumus tarp kaimo ir miesto vietovių, leisdama regionams pasinaudoti savo unikaliomis savybėmis ir geriau suprasti konkrečios vietos galimybes.
   
• Nuotolinis darbas gali atsieti ekonominę specializaciją nuo darbo vietos – jis palengvina persikėlimo sunkumus ir sukuria naujų galimybių regionų vystymuisi. Viešoji politika gali padėti remti nuotolinį darbą kaimo, periferinėse ar marginalizuotose vietovėse per tikslines iniciatyvas, pavyzdžiui, skirtas bendradarbystės erdvėms kurti. Pritraukdamos žinių turinčių darbuotojų ir verslininkų, jos gali paskatinti kaimo ekonomikos dinamiškumą ir įvairovę.
   
• Spartus interneto ryšys yra būtinas nuotoliniam darbui. Po COVID-19 pandemijos pastangos siekti politinių tikslų interneto ryšiui tiek miestuose, tiek kaimo vietovėse užtikrinti, įgavo naują reikšmę ir pagreitį.
   
• Iki 2022 m. kaimo vietovėse interneto greitis buvo vidutiniškai didesnis nei miestuose prieš trejus metus. Nepaisant to, interneto sparta miestuose didėjo dar sparčiau, todėl atotrūkis tarp miesto ir kaimo šiek tiek padidėjo. 2030 m. skaitmeninio dešimtmečio politikos programoje numatytos tolesnės investicijos į interneto ryšį, ypač kaimo vietovėse.
   
• Kaimo vietovės susiduria su daugybe sudėtingų ekonominio ir demografinio nuosmukio problemų, kurių vien interneto ryšys negali išspręsti. Reikia investuoti ir į transporto infrastruktūrą ir (pagrindines) viešąsias paslaugas, kad jos netaptų „apleistomis vietomis“ (pažeidžiamomis, pavyzdžiui, dėl prasto pasiekiamumo ar interneto ryšio).
   
• Nors nuotolinis darbas gali suteikti galimybę persikelti už miesto ribų, miestai išlieka labai patrauklūs daugeliui gyventojų, ypač jaunesnio amžiaus žmonėms. Formuojant viešąją politiką galima labiau stengtis padėti miestams pereiti prie tvaresnės ateities ir padaryti juos tinkamesnius gyventi.