Socialinė apsauga 2.0. Nedarbo ir minimaliųjų pajamų išmokos

Socialinė apsauga apima įvairias piniginės ir nepiniginės paramos formas. Šioje ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama darbingo amžiaus žmonių nedarbo ir minimalių pajamų išmokoms. Šios išmokos – tai žemesnės pakopos bedarbio pašalpos 12 valstybių narių, kuriose jos mokamos asmenims, kuriems aukštesnės pakopos išmokų mokėjimas baigėsi arba kurie negali jų gauti. Šios išmokos apsaugo nuo pajamų sumažėjimo netekus darbo ir neleidžia pajamoms kristi žemiau nustatyto lygio. Ataskaitoje apžvelgiamos aprėpties spragos, nepasinaudojimas išmokomis ir jų nepakankamumas bei tai, kaip šios išmokos susietos su teisėmis jas gauti ir galimybėmis naudotis paslaugomis. Joje aptariamos skaitmeninių paraiškų teikimo procedūros, atmetamos paraiškos, finansinės paskatos (demotyvuojantys veiksniai) pašalpų gavėjams pradėti dirbti ar mokytis ir pašalpų gavėjų charakteristikos.
 

Politikos kontekstas

Europos Sąjungos sutartyje patvirtinama, kad valstybės narės laikosi pagrindinių socialinių teisių, apibrėžtų Europos socialinėje chartijoje, įskaitant socialinės apsaugos gerinimą ir apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties. 2021 m. Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plane, kuris turi būti įgyvendintas iki 2030 m., numatyti šie tikslai: „[t]Žmonių, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis, skaičius turėtų būti sumažintas bent 15 mln.“ ir „Ne mažiau kaip 78 proc. 20–64 metų amžiaus gyventojų turėtų turėti darbą“. 2019 m. Tarybos rekomendacijoje dėl darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos rekomenduojama, kad valstybės narės visiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims suteiktų galimybę gauti reikiamą socialinę apsaugą. 2023 m. rekomendacijoje dėl pakankamų minimaliųjų pajamų, užtikrinančių aktyvią įtrauktį, valstybės narės raginamos modernizuoti minimaliųjų pajamų sistemas. 2021 m. aukšto lygio grupė dėl socialinės apsaugos ir gerovės valstybės ateities ES pabrėžia sąsają tarp piniginių išmokų ir galimybės naudotis paslaugomis ir pasisako už socialinių investicijų metodą.
 

Pagrindinės išvados

• Socialinės išmokos perpus sumažina 16–64 metų amžiaus žmonių, kuriems gresia skurdas, dalį ES – nuo 31 proc. (atskaičius mokesčius ir prieš skiriant išmokas) iki 15,5 proc. (atskaičius mokesčius ir skyrus išmokas).
   
• Apskritai maždaug du trečdaliai bedarbių lieka be išmokų ar pagalbos – nuo mažiau nei pusės 4 valstybėse narėse iki bent trijų ketvirtadalių 16 valstybių narių. Asmenys, turintys trumpą darbo stažą arba jo neturintys (daugiausia jaunimas), savarankiškai dirbantieji, asmenys, dirbantys pagal nestandartines darbo sutartis, arba ilgalaikiai bedarbiai dažnai neturi teisės į aukštesnės pakopos ar apskritai jokias bedarbio pašalpas.
   
• Norint gauti aukštesnės pakopos bedarbio pašalpas, reikalaujama įmokas būti mokėjus nuo šešių mėnesių ar mažiau (šešiose valstybėse narėse) iki dvejų metų (trijose valstybėse narėse). Minimali išmokų trukmė po dvejų metų įmokų mokėjimo svyruoja nuo penkių mėnesių ar mažiau (8 valstybėse narėse) iki mažiausiai devynių mėnesių (10 valstybių narių).
   
• Grupės, kurios nukenčia dėl spragų minimaliųjų pajamų išmokų sistemoje, yra namų ūkiai, kurie dėl mažų pajamų ar mažos vertės turto (kai jo vertė padidėja) viršija nustatytą ribą, kai galima pretenduoti į išmokas, pilietybės neturinčių asmenų grupės (trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ES piliečiai, ieškantys darbo) ir benamiai.
   
• Nėra nė vienos valstybės narės, kurioje minimalių pajamų išmokas gautų daugiau kaip 80 proc. asmenų, turinčių teisę jas gauti. Galima teigti, kad nepasinaudojimo išmokomis problema nėra tokia opi aukštesnės pakopos nedarbo išmokų sistemose.
   
• Aktyvios institucijų pastangos išaiškinti asmenis, kuriems išmokos permokamos, neprilygsta pastangoms nustatyti jų negaunančius asmenis, kurie turėtų į jas teisę, jei pateiktų prašymą.
   
• Ankstesnio darbo užmokesčio dalis, mokama kaip bedarbio pašalpa, siekia 50–90 proc. 15 valstybių narių ši suma laikui bėgant mažėja. Nuo 2023 m. kai kuriose šalyse šis mažėjimas spartėja. Beveik pusėje valstybių narių mokamos sumos negali viršyti 60 proc. nacionalinio vidutinio darbo užmokesčio. Minimaliųjų pajamų pašalpai automatinis indeksavimas taikomas 15 valstybių narių, o bedarbio pašalpai – 8 valstybėse narėse.
   
• Bent 10 proc. prašymų skirti minimaliųjų pajamų išmokas ir bedarbio pašalpas buvo atmesti beveik visose vertintose sistemose, paprastai dėl to, kad pareiškėjas neatitiko turto ar pajamų dydžio reikalavimų arba neturėjo visų reikiamų dokumentų.
   
• Prašymus skirti minimaliųjų pajamų išmokas ir, dažniau, bedarbio pašalpas galima teikti internetu (išskyrus tris valstybes nares). Nors paprastai paraiškas galima teikti ir tiesiogiai, buvo atvejų, kai tam tikri veiksmai turi būti atliekami išimtinai skaitmeniniu būdu.
   
• Skaitmeninės programėlės kelia sunkumų ypač vyresnio amžiaus asmenims, neįgaliesiems, žemo išsilavinimo, mažas pajamas gaunantiems asmenims, benamiams arba gyvenantiesiems kaimo vietovėse, kuriose internetas sunkiai pasiekiamas.
   
• Kasmet už veiklos reikalavimų nesilaikymą, pvz., nedalyvavimą mokymuose, nuobaudos paprastai taikomos 1–6 proc. išmokų gavėjų.
   
• Atskirai gyvenančių vienišų suaugusiųjų, moterų ir pilietybės neturinčių asmenų dalis tarp minimalių pajamų išmokų gavėjų yra neproporcingai didelė. Bedarbio pašalpų gavėjai dažniau būna šalies piliečiai (vyrai), tačiau per pastarąjį dešimtmetį keliose valstybėse narėse daugumą jų sudarė moterys. Kai kuriose šalyse tuo pat metu didėjo išmokų gavimo trukmė, o gavėjų skaičius mažėjo.
   

Politikos orientyrai

• Siekiant užtikrinti pagrindinius gyvenimo standartus ir padidinti socialinę įtrauktį bei užimtumo perspektyvas, socialinė apsauga turėtų apimti ne tik gyvybinių poreikių patenkinimą. Norint tai pasiekti ir patenkinti skirtingus poreikius, labai svarbu sudaryti sąlygas naudotis papildomomis paslaugomis.
   
• Pajamų pakankamumo mažėjimo galima išvengti taikant automatinį indeksavimą, ypač minimaliųjų pajamų sistemose, nuo kurių žmonės paprastai priklauso ilgiau.  Tai svarbu siekiant lyčių lygybės, nes tarp paramos gavėjų moterų yra daugiau. Indeksavimu turėtų būti reaguojama į staigius infliacijos pokyčius atsižvelgiant į tai, kad mažas pajamas gaunančių namų ūkių patiriama infliacija gali pranokti bendruosius vartotojų kainų indeksus.
   
• Sudėtingos išmokų sistemos reikalauja didelių investicijų į informacijos teikimą, dėl to daugėja atmetamų paraiškų, o išmokomis nepasinaudojama. Šią problemą galima išspręsti tiriant atmetimo priežastis ir išplečiant aprėptį, kad teisės į išmokas suteikimo kriterijai būtų lengviau suprantami ir taikomi automatizuotai.
   
• Skaitmeninės programėlės gal ir pagerina galimybes gauti išmokas, tačiau sukuria nelygybę ir mažina tiesiogines galimybes įvertinti paramos poreikius. Norint to išvengti, reikėtų ieškoti naujoviškų būdų, kaip skaitmeniniu būdu pasiekti pareiškėjus, o dėl skaitmeninimo sutaupyti ištekliai gali būti panaudoti prieigai skaitmeninėmis priemonėmis nesinaudojančioms grupėms gerinti.
   
• Reikėtų mažinti paskatas „išnaudoti“ teisę į bedarbio pašalpą prieš pradedant dirbti, didinant lankstumą, pavyzdžiui, užtikrinant, kad likusi bedarbio pašalpa galėtų būti mokama ir vėliau, kai netenkama darbo.