Socialinės sanglaudos Europoje politinis matmuo

Per pastaruosius du dešimtmečius Europai teko spręsti daugybę įvairių iššūkių. Po 2007–2008 m. įvykusios finansų krizės, kuri sukėlė ekonomikos nuosmukį ir privertė taikyti griežtą taupymo politiką, 2010 m. kilo Europos skolų krizė, 2015 m. – migracijos krizė, o 2016 m. įvyko referendumas dėl „Brexit’o“. Neseniai Europa nukentėjo nuo COVID-19 – sunkiausios pandemijos nuo ispaniškojo gripo laikų. Rusijai pradėjus agresijos karą prieš Ukrainą, kilo didelė infliacijos krizė. Be to, vyksta svarbūs struktūriniai pokyčiai: visuomenė sparčiai senėja, ir tai kelia sunkumų mūsų socialinės apsaugos sistemoms ir kartų solidarumui; dėl sparčios skaitmenizacijos keičiasi darbo rinkos; Europos žemyne jau pradedamos jausti pasaulio klimato atšilimo pasekmės. Žvelgdami į šiuos iššūkius, politikos formuotojai jau ėmė nerimauti dėl ES siejančių socialinių santykių, iš dalies dėl pastaruoju metu padidėjusios politinės poliarizacijos, silpnesnės socialinės sanglaudos ir visoje Europoje didėjančio nepasitenkinimo institucijomis. 
 

Šiomis aplinkybėmis svarbu ištirti, ar žmonės, kurie nusprendžia nedalyvauti politiniame procese, dažniau linkę taip pat reikšti nepasitikėjimą institucijomis. Ar kai kuriose šalyse nepasitenkinimas dažniau išreiškiamas per aktyvesnę politinę veiklą? Ar darniose visuomenėse sudaromos sąlygos kurti pasitikėjimu ir dalyvavimu grindžiamą aplinką? Kadangi socialinei sanglaudai būdingas bendrystės jausmas, atsparumas ir dėmesys bendrai gerovei, kokią įtaką tai turi politiniam dalyvavimui? Šioje ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama politiniams socialinės sanglaudos aspektams ir parodoma socialinės sanglaudos Europoje raida ir ypač tai, kad politinis dalyvavimas tiesiogiai siejamas su politinių institucijų legitimumu. 
 

Politinės aplinkybės

Socialinės sanglaudos sąvoką apibrėžti sudėtinga, tačiau ji siejama su stipriu socialiniu pasitikėjimu, gerai veikiančiomis bendruomenėmis, politiniu dalyvavimu, įsitraukimu ir socialine įtrauktimi. Esant socialinei sanglaudai, didėja socialinis pasitikėjimas, kuris siejamas su didele ekonomine gerove, žemu nelygybės ir korupcijos lygiu. Socialinės sanglaudos politiniai aspektai apima institucijų legitimumą (tai, kiek piliečiai pasitiki institucijomis ir pritaria jų veiklai) ir piliečių dalyvavimą politiniuose procesuose. Todėl kuo sanglauda stipresnė, tuo stipresnis pasitikėjimas institucijomis, o tai svarbu tam, kad demokratija veiktų tinkamai, taigi, itin svarbu ir ES bei politiniam piliečių aktyvumui. 
 

Po 2007–2009 m. finansų krizės taikytą griežtą taupymo politiką daugelis laikė institucijų negebėjimu veikti. Dėl to pablogėjo visuomenės nuomonė apie politikų vykdomą viešųjų finansų valdymą ir jų sąžiningumą. Daugelyje Europos šalių dėl globalizacijos žlugo tradicinės pramonės šakos. Šiomis naujomis politinėmis aplinkybėmis daugelis populistų pasinaudojo padidėjusiais migracijos srautais, kurie susidarė iš dalies dėl 2015 m. Sirijoje kilusio konflikto sukeltos pabėgėlių krizės. 
 

Akivaizdu, kad šių krizių pasekmės skirtingose ES valstybėse narėse skiriasi. Pavyzdžiui, po 2007–2008 m. finansų krizės taikyta griežta taupymo politika vienas šalis paveikė daug labiau, nei kitas. Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje smarkiai išaugo jaunimo nedarbo mastas, o besikeičiančias tendencijas nuslopino vėliau kilusi Europos skolų krizė. Kitoms šalims, pavyzdžiui, Šiaurės šalims, sekėsi kur kas geriau. 
 

Be to, akivaizdu, kad krizės turėjo skirtingą poveikį socialinei sanglaudai. 2008 m. ekonominis nuosmukis skyrėsi nuo COVID-19 pandemijos, nes dėl jų buvo kaltinami skirtingi subjektai, ir šios krizės paveikė ne tų pačių socialinių sluoksnių Europos gyventojus. 
 

Per pastaruosius du dešimtmečius Europoje išaugo politinės poliarizacijos ir populizmo mastas, tendencija, kurią iš dalies rodo prieš sistemą nukreiptas elgesys ir, tam tikrais atvejais, polinkis į autoritarinį valdymą. Iš keleto rodiklių matyti, kad pasitikėjimas nacionalinėmis įstaigomis ir institucijomis sumenko. Kartu paprastai pasireiškia ir didesnis nepasitenkinimas.

Pagrindinės išvados

• Nėra įrodymų, kad politinė socialinė sanglauda Europoje per pastaruosius 20 metų būtų sumažėjusi. Nors ir jaučiamas nepasitenkinimas, per pastaruosius du dešimtmečius piliečiai nuolat dalyvavo demokratiniame procese, įskaitant balsavimą. Atrodo, kad įsitraukimas per krizes, pavyzdžiui, 2007 ir 2008 m. finansų krizę, 2010–2012 m. Europos skolų krizę ir COVID-19 krizę, didėja.

• Nedarbas yra esminis politinio dalyvavimo faktorius. Europoje esama didelių skirtumų. Pavyzdžiui, Šiaurės, Viduržemio jūros vakarų regiono, Vidurio ir Rytų Europos regionuose dėl nedarbo politinis dalyvavimas netampa aktyvesnis, tačiau žemyninėje Europoje ir Airijoje nedarbas paskatino aktyvesnį dalyvavimą politiniame gyvenime.

• Nedarbas yra svarbus politinio dalyvavimo veiksnys, nes valia išreiškiama per protestus: kuo didesnis nedarbo lygis, tuo daugiau žmonių protestuoja.

• Politinė veikla dažniau aktyvesnė ten, kur gyventojai vyresni ir geriau išsilavinę. Stebina tai, kad ekonominė gerovė ir migracijos lygis svarbaus vaidmens nevaidina, išskyrus rytinę Viduržemio jūros regiono dalį ir Balkanų šalis, kuriose politinis dalyvavimas yra gerokai aktyvesnis.

• Kita vertus, rinkėjų absenteizmui įtaką visų pirma daro nedarbas. Bedarbiai paprastai mažiau linkę balsuoti rinkimuose, o kaimo vietovės rinkėjai paprastai būna mažiau aktyvūs.

• Dalyvavimas rinkimuose yra glaudžiai susijęs su politiniu legitimumu: piliečiai mieliau balsuoja, jei pasitiki politinėmis institucijomis.

• Pastebima tendencija: regionuose, kuriuose dažniau protestuojama, rinkėjų aktyvumas taip pat didesnis, o tai rodo aktyvaus dalyvavimo ir balsavimo elgsenos tarpusavio sąsają. Kai nebalsuojančiųjų skaičius (bent šiek tiek) sumažėja, protestų padaugėja.

• Nepasitikėjimas institucijomis skirtinguose regionuose skiriasi. Pavyzdžiui, Šiaurės šalių gyventojai gerokai mažiau nepasitiki savo institucijomis, nei žemyninės Europos gyventojai. Ekonominiai veiksniai, pavyzdžiui, ekonominis vystymasis, turi tendenciją mažinti nepasitikėjimą institucijomis, nors nedarbo įtaka – palyginti nedidelė.

• Politinis dalyvavimas turi tiesioginę sąsają su pasitikėjimu institucijomis. Pasitenkinimo demokratija ir valdžios institucijomis poveikis yra šešiskart didesnis rinkėjų absenteizmui, nei politiniam dalyvavimui. Paprastai tariant, ryšys tarp rinkėjų aktyvumo ir nepasitenkinimo yra gerokai stipresnis, nei ryšys tarp politinio dalyvavimo ir nepasitenkinimo.

• Kai didėja nepasitenkinimas institucijomis, auga ir nepasitikėjimas jomis, ir atvirkščiai. Visų pirma, panašu, kad nepasitikėjimas institucijomis ir nepasitenkinimas auga sunkmečio laikotarpiu, pavyzdžiui, per 2008 m. ekonomikos krizę ir COVID-19 pandemiją.

Politikos orientyrai

• Išsaugoti darbo vietą ir užsitikrinti darbo galimybes – labai svarbu. Nedarbas yra pagrindinė sumažėjusio politinio dalyvavimo priežastis, lemianti nepasitenkinimą institucijomis. Nors ekonominių sukrėtimų laikotarpiu skirti papildomų pajamų skubiais atvejais labai svarbu, lygiai taip pat svarbu kurti užimtumo galimybes.

• Per krizes jaunimo nedarbo lygis paprastai didėja labiau. Politikos formuotojai privalo daugiau dėmesio skirti šiai grupei, nes jaunų žmonių įsidarbinimo galimybių trūkumas gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių jų ilgalaikiam politiniam dalyvavimui.

• Kad per krizes jaunimui būtų užtikrintos užimtumo galimybės, turime sudaryti geresnes sąlygas gauti išsilavinimą, kad jie taptų atsparesni ir geriau pasirengę jų laukiančiai vis neaiškesnei ateičiai. Ne mažiau svarbu daugiau dėmesio skirti užimtumo garantijų programų kūrimui ir plėtojimui.

• Nepaprastai svarbu tarp socialinės sanglaudos ir politinio dalyvavimo sukurti teigiamą grįžtamąjį ryšį. Stiprinant socialinę sanglaudą, didėja politinis dalyvavimas ir atvirkščiai.

• Visoje Europoje vienodos didėjančio politinio nepasitenkinimo tendencijos nėra. Tačiau yra didelių skirtumų tarp skirtingų nacionalinių valstybių. Todėl nėra ir vieno visiems tinkamo visur veiksmingo universalaus politinio metodo.