Sąvoka minimalusis darbo užmokestis reiškia įvairius teisinius apribojimus, taikomus mažiausiam darbo užmokesčio, kurį darbdaviai moka darbuotojams, tarifui. Įstatyme nustatytas minimalusis darbo užmokestis reglamentuojamas oficialiuose įstatymuose arba statutuose. Profesinių sąjungų ir darbdavių kolektyvinėse sutartyse nustatomi kolektyviai suderinti minimalūs darbo užmokesčio dydžiai.
Daugumoje ES valstybių narių yra teisės aktais nustatytas nacionalinis minimalusis darbo užmokestis, nors jo dydis, koregavimo mechanizmai ir aprėptis skiriasi. Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Italijoje ir Švedijoje minimalusis darbo užmokestis nustatytas kolektyvinėse sutartyse, o Kipre – įstatymais nustatyti skirtingoms profesijoms taikomi tarifai.
2017 m. lapkričio mėn. ES institucijos kartu paskelbė Europos socialinių teisių ramstį, kuriame išdėstytas ES įsipareigojimas užtikrinti teisingą darbo užmokestį darbuotojams. Tai apima tinkamo darbo užmokesčio užtikrinimą darbuotojams, kad jie ir jų šeimos turėtų deramą gyvenimo lygį, užtikrinant žemos kvalifikacijos darbuotojų ir jaunų darbuotojų galimybes rasti darbą, kartu užtikrinant, jog darbas būtų finansiškai patrauklus.
Naujoji Europos Komisija, kuri pradėjo darbą 2019 m. gruodžio mėn., pakartotinai apžvelgė šį įsipareigojimą ir į darbotvarkę įtraukė ES minimaliojo darbo užmokesčio reformos iniciatyvą. Komisijos vizijoje dėl stiprios socialinės Europos rengiamas socialinio ramsčio įgyvendinimo veiksmų planas. Po dviejų konsultacinių etapų su socialiniais partneriais vasario ir birželio mėn., 2020 m. spalio 28 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl ES direktyvos dėl tinkamo minimaliojo darbo užmokesčio. Siekiama, kad iki 2024 m. visi ES darbuotojai gautų teisingą ir tinkamą darbo užmokestį, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena.
EUROFOUND veikla minimaliojo darbo užmokesčio srityje yra susijusi su Komisijos 2019–2024 m. prioritetu – žmonėms tarnaujančia ekonomika.
· Beveik visose valstybėse narėse tarp minimalųjį darbo užmokestį gaunančių asmenų yra pernelyg daug moterų, neatsižvelgiant į tai, kaip apibrėžiamas minimalusis darbo užmokestis.
· 2017 m. vienas iš dešimties darbuotojų ES uždirbo maždaug minimalųjį darbo užmokestį (± 10 proc.).
· 2019 m. daugelis ES šalių svarstė tolesnį reikšmingą minimaliojo darbo užmokesčio padidėjimą po 2020 m., iš dalies atsižvelgiant į santykinį tikslą ir iš dalies vertinant absoliučiais skaičiais.
· Lyginant teisės aktais nustatytą minimalųjį darbo užmokestį su visų darbuotojų darbo užmokesčio mediana, nuo tūkstantmečio pradžios nustatytasis minimalusis darbo užmokestis tapo teisingesnis, palyginti su kitų darbuotojų darbo užmokesčiu.
· Nepaisant užmokesčio didėjimo tendencijos, minimalusis darbo užmokestis daugumoje šalių vis dar nesiekia 60 proc. ar net 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio medianos. Tai ypač pasakytina apie Vidurio ir Rytų Europoje esančias ES valstybes nares, kuriose tūkstantmečio pradžioje santykinis dydis buvo labai mažas ir kurių teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas minimalusis darbo užmokestis, toliau keliamas tikslas pasiekti 50 proc. ar šiek tiek mažiau darbo užmokesčio medianos.
· Apskritai septyni iš dešimties darbuotojų, gaunančių minimalųjį darbo užmokestį, patiria bent tam tikrų su pragyvenimu susijusių sunkumų, nors su jais susiduria mažiau nei penki iš dešimties kitų darbuotojų; tačiau šie skaičiai įvairiose šalyse labai skiriasi. Pavyzdžiui, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir Švedijoje mažiau nei 10 proc. minimalųjį darbo užmokestį gaunančių darbuotojų patiria didelių ar labai didelių sunkumų, lyginant su 50–60 proc. Bulgarijoje, Kroatijoje bei Kipre ir 80 proc. Graikijoje.
· Vyriausybės visoje Europoje reaguoja į COVID-19 pandemiją ir asmenims, patiriantiems šios krizės pasekmes, taiko pajamų stabilizavimo priemones. Minimalusis darbo užmokestis gali būti viena iš politikos priemonių, kuria būtų siekiama stabilizuoti pajamas ir taip padėti išvengti nuosmukio ar depresijos.
· Iš EUROFOUND ES politikos stebėsenos duomenų bazės taip pat matyti, kad vyriausybės, nustatydamos viršutines arba apatines ribas, nuo kurių priklauso pajamų rėmimo išmokų, pavyzdžiui, už trumpalaikį darbą, dydis, dažnai rėmėsi teisės aktais nustatytu minimaliuoju darbo užmokesčiu.
· COVID-19 pandemija ypač smarkiai paveikė sektorius ir profesijas, kuriose dirba daugiau minimalųjį darbo užmokestį gaunančių darbuotojų: žemės ūkio (15 proc. minimalųjį darbo užmokestį gaunančių darbuotojų šiame sektoriuje ir apie 20 proc. kai kuriuose žemės ūkio darbuose), mažmeninės prekybos (13 proc.) arba valytojų ir pagalbinių darbininkų (25 proc.), kurie yra vieni iš tų, kurie palaiko visuomenės gyvybingumą socialinio atotrūkio ir uždarumo laikotarpiu.
· Kiti sektoriai ir profesijos, kuriuose dirba daugiau minimalųjį darbo užmokestį gaunančių darbuotojų, ypač apgyvendinimo ir svetingumo (16 proc.), meno, pramogų, poilsio ar namų ūkio darbuotojų (14 proc.) arba asmeninių paslaugų darbuotojų (16 proc.), buvo vieni iš tų, kurie visuomenės sveikatos priemonių poveikį pajuto iš karto prasidėjus COVID-19.
Most EU Member States have a national minimum wage. But its level, adjustment mechanisms and coverage vary.
Eurofound’s e-survey on Living, working and COVID-19 shows that nearly half of households are struggling to make ends meet.
Eurofound provides regular updates on pay in the EU, including an annual study on how minimum wage rates have developed across the EU (as well as Norway), reviewing how national governments and social partners engage in setting new rates. It also looks at the concept of a living wage, aimed at guaranteeing workers and their families a decent level of living and social participation in response to the inadequacy of income for many working households reliant on existing national minimum wage rates.
The annual review on minimum wages for 2024 summarises how minimum wage rates were set during 2023. Eurofound published a set of minimum wage country profiles in May 2024 which provide detailed background information on how minimum wages are set and regulated in the EU and Norway.
In an earlier study on pay in Europe in the 21st century, Eurofound explored the implications of a hypothetical scenario of a minimum wage coordinated at EU level and set at 60% of the median national wage.
COVID-19 is likely to impact the ongoing minimum wage debate, as many workers delivering essential services during the pandemic are at the bottom of the pay ladder, like workers in retail, food-supply chains or care roles. Others low-wage workers, like workers in the accommodation and food sector, or in leisure and entertainment services, were the first affected by unemployment during the pandemic. It will be important to see how minimum wages can contribute to the policy measures governments and social partners are applying to cushion the economic and social impacts. Eurofound’s e-survey on Living, working and COVID-19 shows that nearly half of households in the EU are struggling to makes ends meet. Minimum wages could play a policy role in stabilising incomes.
Most EU countries have a national minimum wage. A related but distinct concept is that of a living wage, which is a wage designed to secure a basic but acceptable standard of living for its earner (and, in some cases, household dependents). The living wage rate is based on a detailed, regularly updated costing of the basic services and goods required for such a standard of living and is intended in part to reflect the inadequacy of prevailing statutory minima for that end. Living wage campaigns are generally voluntary and rely on coalitions of interest groups, trade unions and employers working together. These campaigns can take on an advocacy role (Ireland) as well as an accreditation role (UK) where organisations are formally accredited as living wage employers. In line with the fair wage provisions set out in the European Pillar of Social Rights, Eurofound research aims to provide policymakers with a practical guide to the living wage concept.
Most EU Member States have a statutory national minimum wage in place, although its level, adjustment mechanisms and coverage vary. Austria, Denmark, Finland, Italy and Sweden have minimum wages set within collective agreements, while Cyprus has statutory rates for different occupations.
The EU institutions jointly proclaimed the European Pillar of Social Rights in November 2017, setting out the EU’s commitment to fair wages for workers. This includes ensuring adequate wages for workers to allow them and their families to have a decent standard of living, safeguarding the ability of the low-skilled and young workers to find employment, while also making work financially attractive.
The European Commission of 2019–2024 put a reform initiative for an EU minimum wage on the agenda. The Commission’s vision for a strong social Europe prepared the way for an Action Plan to implement the Social Pillar. On 28 October 2020, the Commission put forward a proposal for an EU Directive on adequate minimum wages. This was followed by a political agreement between the European Parliament and the Member States on 7 June 2022. The Minimum Wages Directive was adopted in October 2022. It aims to improve standards of living with a view to achieving upward convergence and reducing in-work poverty, wage inequalities, and the gender pay gap. By November 2024, Member States have to transpose the directive into national law, and ensure that statutory minimum wages are adequate.
Eurofound’s work on minimum wages links in with the Commission’s 2019–2024 priority on an economy that works for people.
EUROFOUND reguliariai teikia naujausią informaciją apie darbo užmokestį ES, įskaitant metinį tyrimą dėl minimaliojo darbo užmokesčio lygio pokyčių visoje ES (taip pat Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje), kuriame apžvelgiama, kaip nacionalinės vyriausybės ir socialiniai partneriai įsitraukia nustatant naujus tarifus. Tyrime taip pat nagrinėjama pragyvenimą užtikrinančio darbo užmokesčio koncepcija, kuria siekiama užtikrinti darbuotojams ir jų šeimoms deramą gyvenimo lygį ir dalyvavimą socialiniame gyvenime, atsižvelgiant į tai, kad daugelio dirbančių namų ūkių pajamos yra nepakankamos ir priklausomos nuo galiojančių teisės aktais nustatytų minimaliojo darbo užmokesčio normų.
Metinėje 2021 m. minimaliojo darbo užmokesčio apžvalgoje apibendrinama, kaip 2020 m., t. y. COVID-19 pandemijos metais, buvo nustatyti minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai. Peržiūrimi sunkumai, su kuriais nacionaliniai sprendimus priimantys subjektai susidūrė, ir kaip jie sprendė ekonominio ir socialinio pandemijos sukelto nuosmukio problemas, priimdami sprendimus dėl minimaliojo darbo užmokesčio. Pažymima, kokiu mastu minimalusis darbo užmokestis buvo svarstytas, taikant su COVID-19 susijusias paramos priemones. Aptariama pažanga, kuri buvo padaryta remiantis ES iniciatyva dėl tinkamo minimaliojo darbo užmokesčio, ir pažymimos ES lygmens socialinių partnerių ir nacionalinių sprendimus priimančių subjektų reakcijos.
Ankstesniame tyrime dėl darbo užmokesčio Europoje XXI amžiuje EUROFOUND nagrinėjo hipotetinio scenarijaus, pagal kurį minimalusis darbo užmokestis būtų suderintas ES lygmeniu ir sudarytų 60 proc. nacionalinio darbo užmokesčio medianos, poveikį.
Tikėtina, jog COVID-19 darys poveikį vykstančioms diskusijoms dėl minimaliojo darbo užmokesčio, nes pandemijos metu daug būtiniausias paslaugas teikiančių darbuotojų, pvz., mažmeninės prekybos, maisto tiekimo grandinių ar slaugos darbuotojai, yra žemiausiame darbo užmokesčio lygmenyje. Kiti mažą užmokestį gaunantys darbuotojai, pvz., apgyvendinimo ir maisto sektoriaus darbuotojai arba laisvalaikio ir pramogų paslaugų sektoriaus darbuotojai, nukentėjo nuo nedarbo. Nedarbas pirmiausia palietė kitus mažai uždirbančius darbuotojus, pavyzdžiui, apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus arba laisvalaikio ir pramogų paslaugų sektoriaus darbuotojus. EUROFOUND atliktas e. tyrimas „Gyvenimas, darbas ir COVID-19“ rodo, kad beveik pusė namų ūkių jau dabar sunkiai tai išgyvena. Minimalusis darbo užmokestis galėtų atlikti politinį vaidmenį stabilizuojant pajamas.
Daugumoje ES šalių minimalusis darbo užmokestis nustatytas teisės aktais. Susijusi, bet atskira sąvoka yra pragyvenimą užtikrinantis darbo užmokestis, kuris yra darbo užmokestis, skirtas užtikrinti bazinį, bet priimtiną gyvenimo lygį uždirbančiam asmeniui (o kai kuriais atvejais ir namų ūkio išlaikomiems asmenims). Pragyvenimą užtikrinantis darbo užmokestis grindžiamas išsamiu, reguliariai atnaujinamu pagrindinių paslaugų ir prekių, reikalingų tokiam pragyvenimo lygiui užtikrinti, apskaičiavimu ir iš dalies skirtas tam, kad atspindėtų, jog teisės aktais nustatytų minimalių dydžių nepakanka šiam tikslui pasiekti. Pragyvenimą užtikrinančio darbo užmokesčio kampanijos paprastai yra savanoriškos ir grindžiamos interesų grupių, profesinių sąjungų ir kartu dirbančių darbdavių koalicijomis. Šios kampanijos gali būti ir propagavimo (Airijoje), ir akreditavimo (Jungtinėje Karalystėje), kai organizacijos oficialiai akredituojamos kaip pragyvenimą užtikrinančio darbo užmokesčio darbdaviai. Atsižvelgiant į socialinio ramsčio nuostatas dėl teisingo darbo užmokesčio, EUROFOUND moksliniais tyrimais siekiama politikos formuotojams pateikti praktinį pragyvenimą užtikrinančio darbo užmokesčio koncepcijos vadovą.
Europos Parlamento ir Komisijos prašymu, EUROFOUND vykdys bandomąjį projektą dėl minimaliojo darbo užmokesčio pokyčių ES 2021–2023 m. Daugiau informacijos pateikiama skirsnyje „Vykdomas darbas“.
